Nagrinėjant sportinių automobilių lenktynių istoriją, gali būti sunku suvokti, kaip šio sporto pradžioje, kuomet konstruojamos mašinos buvo visiškai kitokios, lenktynės galėjo pritraukti tiek daug susidomėjusių žmonių. Dabartinės inovacijos ir techninė pažanga, lyginant su to meto automobiliais, gali būti prilyginamos magijai. Taigi, tik atsiradus šiam sportui, mašinos buvo visai kitokios, negu mes esame įpratę matyti jas dabar. Tuomet sportiniai automobiliai buvo labai nedideli, lengvi, o jų varikliai dažniausiai būdavo įtaisyti priekyje. Skyrėsi ir automobilių galia: kadangi inžinieriai stengėsi automobilius sukonstruoti kuo lengvesnius ir išnaudoti aptakias jų formas greičio išvystyme, jų traukiamoji galia buvo labai nedidelė. Iš tiesų, tų laikų sportiniai automobiliai buvo ganėtinai pavojingi, juose trūko saugos sistemų, o aptakios formos lemdavo itin pavojingus priekinių ašių pasikėlimus.

Tiesa, tokia situacija netruko pasikeisti, ir jau 1956 m. vienas inžinierius ėmėsi tobulinti sportinių mašinų aerodinamiką. To pasekoje varikliai iš priekio buvo perkelti į mašinos vidurį. Tai lėmė kur kas stabilesnį važiavimą ir geresnę automobilių aerodinamiką.

Dar vienas svarbus istorinis momentas sportinių automobilių lenktynėse buvo 1969 m., kuomet kompanija Porsche tarptautinei bendruomenei pristatė naujutėlaitį 917 modelį. Esminis dalykas, kurio siekė ši kompanija su savo naujausiu sportiniu modeliu, buvo, be abejonės, pergalės, tačiau taip pat ir gebėjimas kuo daugiau įsibėgėti tiesiose trąsų vietose,— reikia pabrėžti, jog šis lenktynių faktorius iki šio modelio sukūrimo nebuvo akcentuojamas. Gaila, tačiau pirmasis šio modelio bandymas nebuvo sėkmingas, ir kompanijos inžinieriai turėjo nemažai padirbėti, norėdami jį tinkamai patobulinti ir padaryti dar geresnį. Galiausiai, tik 1970-taisiais metais šis Porsche modelis tapo automobiliu, kuris visapusiškai dominavo sportinių automobilių čempionatuose ir įvairiose varžybose.

1970 m. buvo pažymėti dar viena nauja inovacija šiame sporte: prancūzas Renault sukūrė ir visuomenei pristatė Formulei 1 skirtą pirmąjį turbokompresorinį variklį, pasižymėjusį ganėtinai mažu degalų naudojimu ir dideliu galingumu. Taigi, pirmieji Formulės 1 automobiliai naudojo būtent šiuos variklius, tačiau tai tęsėsi tik dešimtmetį, iki 1980 m., kuomet automobilių federacija nusprendė pakeisti šiuos variklius mažo galingumo, didelių apsukų, itin efektyviais, įprastos aspiracijos lenktyniniais varikliais, pagrindžiant tai mažesnėmis išlaidomis ir didesniu saugumo užtikrinimu, kuris garantuojamas, sumažėjus greičiui.